Ar niekas nežiūri?

Adam Holtz

„Kas slepia savo nusikaltimus, tam nepasiseks, o kas prisipažįsta ir jų atsisako, tam bus atleista.“ (Patarlių 28, 13)

Mūsų šuo Vinstonas žino, kad kramtyti batų negalima. Todėl jis sugalvojo gudrią strategiją. Mes ją vadiname „nusidėti už durų“. Jei Vinstonas pamato netyčia paliktą batą, jis atsitiktinai, lyg nuobodžiaudamas, eina link jo. Paima batą į dantis ir taip pat tingiai nueina prie durų. Nieko ypatingo, nėra į ką žiūrėti. „Mama! Vinstonas išnešė tavo batą pro duris!“

Sutikime: visi kartais manome, kad taip pat nerūpestingai galime pranešti savo nuodėmę pro Dievą. Norime tikėti, kad Jis nekreips dėmesio. „Tai ne toks jau didelis dalykas“, - samprotaujame. Tačiau, kaip ir Vinstonas, visi suprantame ir žinome, kas nemalonu Kūrėjui.

Kaip Adomas ir Ieva rojuje, galime slėptis, slėpdami savo nuodėmės gėdą (Pr 3, 10), arba apsimesti, kad nieko neįvyko. Tačiau Biblija mus ragina elgtis visiškai priešingai – bėgti pas Dievą prašyti gailestingumo ir atleidimo. Patarlių knygoje sakoma: „Kas slepia savo nusikaltimus, tam nepasiseks, o kas juos išpažįsta ir palieka, tam bus atleista“ (Pat 28, 13).

Jei esame krikščionys, vaikščioti „už durų“ ir tikėtis, kad niekas nepastebės, nėra išeitis. Išpažinkime savo nuodėmes sau, Dievui, geram draugui, ir būsime laisvi nuo kaltės ir gėdos (1 Jn 1, 9).

Ar bandote nuslėpti kokią nors nuodėmę? Kas jums trukdo ją išpažinti?

Dangiškasis Tėve, dėkoju Tau, kad nuodėmė mano gyvenime neturi paskutinio žodžio. Padėk man kalbėti tiesą Tau ir žmonėms ir būti užtikrintam Tavo gailestingumu bei atleidimu.

© Our Daily Bread