Mart DeHaan
„Jeruzale, Jeruzale! (...) Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais.“ (Mt 23, 37)
„Misteri Zingermanai, kodėl jūs verkiate?“, – klausia dvidešimtmetis Albertas, žiūrėdamas, kaip stalius daro medinę dėžę.
„Aš verkiu, – atsako tas, - nes verkė mano tėvas ir verkė mano senelis“. Meistro atsakymas savo mokiniui – tai jaudinantis epizodas iš serialo „Namelis prerijose“. „Ašaros, - aiškina meistras Zingermanas, - pačios bėga, kai darai karstą“.
Kristus taip pat negalėjo sulaikyti ašarų, kai palygino savo išgyvenimus dėl Jeruzalės su vištos rūpesčiu dėl savo viščiukų (Mt 23, 37). Mokiniai dažnai buvo pasimetę dėl to, ką matė Jo akyse arba ką girdėjo iš Jo lūpų. Jo supratimas, ką reiškia būti stipriam, skyrėsi nuo jų supratimo. Taip nutiko ir tada, kai jie drauge išėjo iš šventyklos. Mokiniai atkreipė Jo dėmesį į Izraelio šventyklos masyvias akmenines sienas ir didingas puošmenas (Mt 24, 1). Juos traukė žmonių pasiekimų galia. O Jėzus matė, kaip ši šventykla bus sugriauta 70 m. po Kr.
Viešpats parodo, kad stiprūs žmonės žino, kada ir dėl ko reikia verkti. Jis verkė, nes Jo Tėvas rūpinosi, o Jo Dvasia sielvartavo dėl vaikų, kurie dar nematė, dėl ko Jam skauda širdį.
Kokiose savo gyvenimo situacijose jūs vengiate parodyti liūdesį? Kaip tikėjimas Gelbėtoju, kuris verkė (Jn 11, 35), padeda jums sveikai išreikšti savo sielvartą?
Dangaus Tėve, prašau, pakeisk manyje šaltos jėgos supratimą ir leisk suprasti Tavo rūpestį, kuris skaudina Tavo širdį dėl tokių pat Tavo vaikų kaip aš.
© Our Daily Bread
ความคิดเห็น