Glenn Packiam
„Mano pagalba ateina iš Viešpaties, kuris sukūrė dangų ir žemę!“ (Ps 121, 2)
Debesys buvo pakibę žemai ir užstojo horizontą. Jie kelių šimtų metrų spinduliu apribojo matomumą. Minutės užsitęsė. Žinoma, tai paveikė mano nuotaiką. Bet, artėjant popietei, debesys pradėjo sklaidytis, ir aš pamačiau garsiausią mūsų miesto įžymybę ir orientyrą gražiąją Pikes Peak viršukalnę. Tai sniego užklota viršukalnė, kurią iš abejų pusių supo kalnų grandinė. Mano veide atsirado šypsena. Aš pagalvojau, kad net fizinė perspektyva – atsivėręs platus akiratis – gali paveikti dvasinę būseną. Ir aš prisiminiau psalmininko žodžius: „Pakeliu savo akis į kalnus“ (Ps 121, 1). Kartais mums reikia tiesiog truputį aukščiau pakelti savo akis.
Psalmininkas svarstė, iš kur ateina jo pagalba. Ar iš tikrųjų iš kalnų, ant kurių buvo pristatyta aukurų pagonių dievams ir kur dažnai slėpdavosi plėšikai? O gal jis žvelgė į kalvas, supančias Sioną, kur stovėjo šventykla, ir prisiminė dangaus ir žemės Kūrėją – Viešpatį, kuris padarė sandorą su savo tauta? (Ps 212, 2). Kaip ten bebūtų, garbindami Dievą, mes turime žvelgti aukštyn. Mes turime pakelti savo akis aukščiau aplinkybių, sunkumų ir išmėginimų, aukščiau tuščių mūsų laikų klaidingų dievų pažadų. Tuomet mes galėsime pamatyti Kūrėją ir Atpirkėją – Tą, kuris mus vadina vardu. Jis yra Tas, kuris „saugos tavo įėjimą ir išėjimą dabar ir per amžius“ (Ps 121, 8).
Kaip jūs šiandien galite „pakelti savo akis“ aukščiau aplinkybių, kad pamatytumėte Dievą? Kaip galite pašaukti Jį pagalbon, kai iš tikrųjų to riekia?
Brangus Dangaus Tėve, dėkoju, kad Tu esi Kūrėjas ir Globėjas, Tas, kuris sukūrei dangų ir žemę, o taip pat apsaugai mane. Padėk man žvelgtii aukštyn, kad matyčiau Tave ir Tavimi pasitikėčiau.
© Our Daily Bread
Kommentare