John Blaze
„Taigi Petras buvo uždarytas kalėjime. O bažnyčia nepaliaujamai meldėsi už jį Dievui.“ (Apaštalų darbų 12, 5)
„Prisiminsiu tave ir melsiuosi už tave“. Išgirdę tokius žodžius, kartais galime suabejoti kalbėtojo nuoširdumu. Tačiau ne Ednos Davis atveju. Mažame miestelyje, kuriame yra tik viena sankryža su šviesoforu, visi žinojo apie geltoną ponios Ednos užrašų knygelę. Kiekviename sąsiuvinio puslapyje eilutė po eilutės buvo surašyti vardai. Kiekvieną rytą senoji moteris garsiai meldėsi, vartydama puslapius. Ne visi iš jos sąrašo gavo norimą atsakymą, tačiau kai kurie per jos laidotuves pasakojo, kad jų gyvenime įvyko tai, ką galėjo padaryti tik Dievas. Pagrindine priežastimi jie laikė nuoširdžias ponios Ednos maldas.
Viešpats parodė maldos galią per tai, kas įvyko su Petru. Erodo vyrai suėmė apaštalą ir įmetė jį į kalėjimą, kur kareiviams buvo įsakyta jį saugoti. Petro perspektyvos atrodė siaubingos. Tačiau bažnyčia uoliai meldėsi už jį Dievui. Jis buvo jų mintyse ir maldose. Ir Viešpats padarė stebuklą. Pas Petrą atėjo angelas, išlaisvino jį iš grandinių ir išvedė pro kalėjimo vartus į laisvę.
Ar pakankamai rimtai žiūrime į maldą? Atminkime, kad mūsų dangiškasis Tėvas žino mūsų mintis, išklauso mūsų prašymus ir veikia mūsų gyvenime pagal savo tobulą valią. Jei kas nors meldžiasi už mus ir mes meldžiamės už kitus, tai nėra nereikšminga. Juk tarnaujame didingam ir galingam Dievui.
Kada paskutinį kartą sužinojote, kad kažkas jus prisimena ir už jus meldžiasi? Pamąstykite, už ką šiandien galėtumėte melstis tokiu pat būdu.
Viešpatie Jėzau, dėkoju Tau, kad galiu Tau atnešti visus savo rūpesčius ir kad Tu mane išklausai.
© Our Daily Bread
댓글