Užjaučiantis Dievas

Patricia Raybon

„Tu ištiesi savo ranką prieš mano priešų pyktį...“ (Ps 138, 7)


Šaltą žiemos naktį kažkas metė didelį akmenį į kambario langą, kuriame miegojo žydų berniukas. Lange žydų šviesų šventės Hanukos proga buvo pastatyta Dovydo žvaigždė ir menora. Bilingso mieste, Montanoje, kuriame gyveno berniuko šeima, tūkstančiai žmonių (dauguma iš jų ir krikščionys) užjautė savo kaimynus žydus dėl jų kartėlio ir baimės. Todėl jie savo languose pastatė menoras.


Mums, tikintiems Jėzų, taip pat buvo parodyta didelė užuojauta. Mūsų Gelbėtojas nusižemino ir apsigyveno tarp mūsų (Jn 1, 14). Jis susitapatino su mumis. Dėl mūsų Tas „kuris, esybe būdamas Dievas (...) apiplėšė save ir esybe tapo tarnu.“ (Fil 2, 6-7). Vėliau, kai Jėzus patyrė viską, ką jaučiame mes, mirė ant kryžiaus paaukodamas savo gyvybę dėl mūsų išgelbėjimo.


Gelbėtojas supranta visus mūsų išgyvenimus. Jei kas nors metą į mus „akmenis“, Jis mus paguodžia. Jei nusiviliame, Jis per visą nevilties laiką eina kartu su mumis. „Nors Viešpats aukštybėse, Jis žvelgia į nusižeminusį.“ (Ps 138, 6) Jis globoja mus sunkumuose, ištiesia savo ranką prieš mūsų „priešų pyktį“ (Ps 138, 7) ir mūsų pačių baimes. Dėkojame, Viešpatie, už Tavo užuojautą ir meilę!


Kokiose gyvenimo sferose jums reikia Dievo užuojautos? Kaip jūs galite parodyti Jo rūpestį ir meilę kitiems?


Dieve, dėkoju, kad Tu supranti mano išgyvenimus ir paguodi savo meile ir rūpesčiu. Primink man visuomet Tavo užuojauta dalintis su kitais.


© Our Daily Bread

4 views0 comments

Recent Posts

See All