Tikėjimo išpažinimas

Šventasis Raštas

Mes tikime, kad Biblija, sudaryta iš 66 kanoninių knygų, yra Dievo įkvėpta, neklaidinga ir yra aukščiausias autoritetas visais tikėjimo bei gyvenimo klausimais (2 Tim 3, 16–17; 2 Pt 1, 19–21; Iz 8, 20).

 

Dievas

Mes tikime vieną Dievą, amžinai egzistuojantį trijuose asmenyse: Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią (Mt 28, 19; 2 Kor 13, 14; 1 Pt 1, 2; Jn 14, 16–17).

 

Jėzus Kristus

Mes tikime, kad Jėzus Kristus yra Dievas (Jn 1, 1–4.14.18; 20, 28; 1 Jn 5, 20), antgamtiškai įsikūnijęs iš Šv. Dvasios per Mergelę Mariją (Mt 1, 18. 20; Lk 1, 30–35); būdamas be nuodėmės mirė už visų žmonių nuodėmes ant kryžiaus (Hbr 4, 15; 1 Pt 3, 18); buvo palaidotas ir trečią dieną prisikėlė kūnu (1 Kor 15, 3–4; Lk 24, 3–43), įžengė į dangų, sėdi Dievo Tėvo dešinėje, kaip Vyriausiasis kunigas užtaria mus (Mk 16, 19; Hbr 1, 1–3), yra vienintelis Tarpininkas tarp Dievo ir žmonių (Jn 14, 6; 1 Tim 2, 5), sugrįš į žemę matomu fiziniu būdu kaip Karalius ir Teisėjas (Mt 24, 29–30; 25, 31–46; Apd 1, 1–11).

​

Šventoji Dvasia

Mes tikime, kad Šventoji Dvasia yra Dievas ir asmuo, kuris veda žmogų atgailauti ir tikėti Jėzumi Kristumi, įtikėjimo momentu atgimdo ir apsigyvena tikinčiajame, pakrikštija jį į Kristaus kūną, užantspauduoja, teikia dvasines dovanas ir įgalina gyventi šventai (Apd 5, 3–4; Jn 16, 8–11; Ef 1, 13–14; 1 Kor 12, 7.11–13; Rom 8, 9).

​

Žmogaus nuopuolis

Mes tikime, kad žmogus (Adomas) buvo sukurtas tiesioginiu Dievo veiksmu, turėjo laisvą valią ir buvo be nuodėmės (Pr 1, 27; 2, 7; Mt 19, 4); kad jis sąmoningai nusidėjo, ir dėl šios priežasties žmonės gimsta mirtingi, turi polinkį nusidėti (t. y. nuodėmingą prigimtį), daro nuodėmes (Pr 5, 1-3; 8, 21; Ps 51, 5; Rom 3, 10–12.23; 5, 12.14; 7, 14–25) ir patys savęs išgelbėti negali (Mt 19, 26; Mk 10, 27; Ef 2, 1–3).

​

Išgelbėjimas

Mes tikime, kad nuodėmingo žmogaus išgelbėjimas yra Dievo malonės dovana, nepriklausanti nuo žmogaus nuopelnų ar darbų (Ef 2, 8–9), kuri priimama atgailaujant ir tikint Viešpačiu Jėzumi Kristumi (Apd 16, 31; 17, 30; 20, 21; Rom 10, 9); kad visi atgimę iš Šv. Dvasios tikintieji turi Amžinojo gyvenimo dovaną (Jn 5, 24; 1 Jn 5, 11–13), išteisinimą prieš Dievą (Gal 2, 16; 2 Kor 5, 21), įsūnijimą Dievo šeimoje (Jn 1, 12–13; Ef 1, 5; Gal 4, 4–5) ir Dievo užtikrinimą, kad jie niekada nepražus, jei pasiliks tikėjime (Rom 8, 31–39; Jn 10, 27–29; Apd 14, 22; 1 Kor 15, 1-2; Kol 1, 21-23; Hbr 3, 6.14).

​

Bažnyčia

Mes tikime, kad visuotinė Bažnyčia yra Kristaus kūnas, sudarytas iš visų atgimusių iš Dvasios tikinčiųjų Jėzumi Kristumi, nuo Sekminių dienos iki Bažnyčios pakėlimo į dangų (Rom 12, 4–5; 1 Kor 12, 12–13; Ef 1, 22–23; 1 Tes 4, 13–18). Atgimę iš Šv. Dvasios tikintieji laisva valia turėtų jungtis į vietines bendruomenes bendram Dievo garbinimui, mokymuisi, bendravimui ir Kristaus pavedimo vykdymui (Apd 2, 41–42; Mt 28, 18–20). Mes tikime, kad kiekvienos vietinės bendruomenės galva (vadovas) yra Jėzus Kristus (Ef 1, 22–23; Kol 1, 18); kad kiekviena vietinė bendruomenė turėtų save valdyti (Apd 15 sk.; Mt 18, 15–18), išsirinkti savo bendruomenės vadovus ir tarnautojus (Apd 6, 1–6; Fil 1, 1; 1 Tim 3, 1–13; Tit 1, 5–9).

​

Krikštas

Mes tikime, kad kiekvienas atgimęs iš Šv. Dvasios tikintysis, paklusdamas Dievui, turi būti pakrikštytas panardinimu vandenyje (Mt 28, 19; Apd 2, 41; 8, 12.35-38). Krikštydamasis žmogus parodo, kad jis tiki Jėzaus Kristaus Evangelija ir yra apsisprendęs gyventi naują, Dievui patinkantį gyvenimą (Rom 6, 3–4; Kol 2, 12). Mes tikime, kad krikštyti turi vietinės bendruomenės įgalioti asmenys (Apd 6, 5-6; 8, 38).

 

Viešpaties atminimo vakarienė

Mes tikime, kad Viešpaties atminimo vakarienė turi būti švenčiama vietinės bendruomenės tikinčiųjų iki Jėzaus Kristaus antrojo atėjimo (1 Kor 11, 23–29). Vakarienės elementai – nerauginta duona ir vynmedžio vaisius – primena mums pervertą ant Golgotos kryžiaus Jėzaus Kristaus kūną ir už mūsų visų nuodėmes pralietą Jo kraują (Mt 26, 26–28). Vakarienėje gali dalyvauti tik atgimę iš Šv. Dvasios ir pakrikštyti panardinimu tikintieji (Apd 2, 41–42).

​

Tikinčiųjų kunigystė

Mes tikime, kad kiekvienas atgimęs iš Šv. Dvasios tikintysis gali asmeniškai bendrauti su Dievu, suprasti Bibliją, tarnauti Dievui jam suteiktomis Šv. Dvasios dovanomis ir liudyti Jėzų Kristų (Hbr 7, 25; 1 Pt 2, 5.9; 4, 10-11; 1 Jn 2, 27; Apd 1, 8).

​

Šventumas

Mes tikime, kad tikintieji turi siekti šventumo, atsisakydami nuodėmingo gyvenimo būdo (Rom 12, 1–2; 1 Tes 4, 3; Jok 4, 4; 1 Pt 1, 14–16; 1 Jn 2, 15–17), ir nebendradarbiauti su asmenimis bei bendruomenėmis, atmetančiomis esmines krikščioniškojo tikėjimo doktrinas (Rom 16, 17; 2 Kor 6, 14–18; Gal 1, 6–9; Ef 5, 11; 2 Tim 2, 15–21; 3, 5; 2 Jn 9–11).

​

Santykiai su valstybe

Mes tikime, kad kiekviena valdžios institucija yra Dievo įsteigta tvarkai valstybėje palaikyti ir jos piliečių interesams ginti; kad tikintieji turi melstis už valdžios institucijų vadovus, juos gerbti ir paklusti jiems visame, kas neprieštarauja mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus valiai, apreikštai mums per Bibliją (Rom 13, 1–7; Apd 5, 28–29; 23, 5; Mt 22, 21; 2 Sam 23, 3).

​

Šeima ir santuoka

Mes tikime, kad Dievas tikslingai sukūrė dviejų [biologinių] lyčių žmones: vyrą ir moterį; kad santuoka yra Dievo įsteigta kaip vyro ir moters sąjunga, kad atspindėtų Dievą, Kristaus ir Jo Bažnyčios santykius bei skirta žmonijai daugintis (Pr 1, 26–28; 2, 18.24; Ef 5, 22–32); kad Dievas smerkia bet kokius nesantuokinius ir homoseksualius lytinius santykius (Kun 18, 22; 20, 13; Rom 1, 26–28.32; 1 Kor 6, 9–10); kad pagal Dievo planą santuoka turi tęstis iki vieno iš sutuoktinių mirties, tačiau Dievas leidžia skyrybas ir persituokimą tam tikrais atvejais (Mt 5, 32; 19, 9; 1 Kor 7, 15.39).

​

Gyvenimas po mirties

Mes tikime pomirtiniu gyvenimu, kūno prikėlimu ir Dievo teismu išgelbėtiesiems ir pražuvusiesiems; tikime, kad išgelbėtųjų dvasios tuojau pat po mirties eina į dangų būti su Kristumi (2 Kor 5, 8; Fil 1, 21–23); kad išgelbėtųjų kūnai bus prikelti arba pakeisti Kristui atėjus antrą kartą; kad jie bus teisiami pagal jų darbus prieš Kristaus teismo krasę ir po to jie amžinai gyvens kartu su Kristumi (1 Tes 4, 13–17; 1 Kor 15, 51–53; Fil 3, 20–21; 1 Kor 3, 10–15; 2 Kor 5, 10; Rom 14, 10.12); kad pražuvusiųjų dvasios tuojau pat po mirties eina į pragarą (Šeolą, Hadą), kur jos bus iki Didžiojo Baltojo sosto teismo dienos, kurios metu jų kūnai bus prikelti. Pražuvusieji bus teisiami pagal jų darbus ir gyvi įmesti į ugnies ežerą – amžinosios bausmės vietą (Lk 16, 19–31; 2 Tes 1, 8–9; Jud 13; Apr 20, 11–15; 21, 8).