Pamokslai

Buvo NUOSTABIOS dienos, kai žemė buvo dangaus provincija, kai ji buvo tiek artima dangui, jog norint pasiekti jį, nereikėjo kelių ir Dangaus Tėvas buvo šalia! Žmogus buvo sutvertas tyras ir be ydų, todėl jis visada galėjo bendrauti palaimos sode su Kūrėju. Žemėje buvo Rojus, nebuvo reikalo jo perkelti į Dangų.

MES TURIME labai pagrįstas priežastis dėkoti Viešpačiui už visus palaiminimus, kuriuos Jis jau daug metų siuntė mūsų bažnyčiai. Už tai, kad mes esame vieningi, už uolų požiūrį į tarnystę, už didelį skaičių atsivertusių, už visų mūsų darbų, susijusių su bažnyčios augimu, sėkmę. Tačiau šiandien aš norėčiau pakalbėti kita tema, mano širdį slegia sunkumas.

„Nors eičiau per mirties šešėlio slėnį, nebijosiu pikto, nes Tu su manimi. Tavo lazda bei Tavo ramstis nuramina mane“ (Ps 23, 4). AŠ ESU TIKRAS,  kad šis nuostabus pažadas visuomet bus su manimi, iki to laiko, kol aš prieisiu Jordano krantą, ir tuomet savo paskutinę valandą aš džiugiai giedosiu...