Amy Boucher Pye
„Tu Viešpaties mylimasis, gyvensi Jo globoje, Jis apsaugos tave visuomet, ir tu ilsėsies Jo glėbyje“ (Įst 33, 12).
Kai mūsų vaikai tapdavo paaugliais, aš kiekvienam iš jų parašydavau laišką. Viename iš jų aš rašiau apie mūsų tapatybę Kristuje. Aš pati paauglystėje labai nepasitikėjau savimi. Man reikėjo suprasti, jog aš esu mylimas Dievo vaikas. „Žinodamas, kas tu esi, imi suprasti ir kieno tu esi“, - rašiau laiške. Nes jeigu mes suprantame, kad mus sukūrė Dievas ir sekame paskui Jį, tada galime būti patenkinti ir tuo, kokius Jis mus sukūrė. Ir dar mes žinome, jog kiekvieną dieną Jis mus keičia, kad taptume panašesni į Jį.
Pakartoto Įstatymo knygoje mes randame svarbius žodžius apie mūsų, kaip Dievo vaikų, tapatybę: „Tu Viešpaties mylimasis, gyvensi Jo globoje, Jis apsaugos tave visuomet, ir tu ilsėsies Jo glėbyje“ (Įst 33, 12). Šį palaiminimą prieš pat mirtį Mozė ištarė Benjamino giminei. Dievas kaip tik ruošė savo tautą įžengti į Pažado žemę. Jis norėjo, kad izraelitai visuomet atsimintų, jog jie yra Jo mylimieji ir jaustųsi saugūs būdami Jo vaikai.
Kiekvienam iš mūsų svarbu atsiminti, kad mes esame Dievo vaikai: paaugliai, vidutinio amžiaus žmonės ir tie, kurie pragyveno ilgą gyvenimą. Jeigu mes suprantame, kad Dievas mus sukūrė ir rūpinasi mumis, tai būsime saugūs savo širdyse ir turėsime viltį bei meilę.
Kaip žinojimas, kad jūs „ilsitės Jo glėbyje“, sustiprina jūsų meilę Dievui? Kaip tai pagilina jūsų savivoką?
Mylintis Tėve, Tu sukūrei mane ir priartinai prie savęs. Tegul suvokimas, kad aš esu Tavo vaikas, atsispindi mano mintyse ir elgesyje.
© Our Daily Bread