Sheridan Voysey
„Visų dalykų galas arti. Todėl būkite blaivūs ir budėkite maldose.“ (1 Petro 4, 7)
1965 m. birželį šeši paaugliai iš Tongos salos karalystės Ramiojo vandenyno pietinėje dalyje išplaukė į jūrą ieškoti nuotykių. Neilgai teko laukti. Pirmąją naktį audra sulaužė jų laivo stiebą ir vairą. Kelias dienas jie dreifavo be maisto ir vandens, kol pasiekė negyvenamą Atos salą. Šioje saloje jie praleido penkiolika mėnesių, kol pagaliau sulaukė pagalbos.
Berniukai suprato, kad turi kovoti dėl išlikimo. Jie pasodino daržą, išskobė kelių medžių kamienus, kad galėtų kaupti lietaus vandenį, ir net pastatė improvizuotą sporto salę. Kai vienas iš jų nukrito nuo uolos ir susilaužė koją, kiti ją sutvarstė lazdomis ir lapais. Ginčai baigdavosi privalomu susitaikymu, o kiekviena diena prasidėdavo ir baigdavosi giesmėmis ir malda. Kai berniukai sveiki ir gyvi grįžo namo, jų giminaičiai buvo šokiruoti: jie jau buvo surengę jų laidotuves.
Pirmojo amžiaus krikščionims nebuvo lengva. Persekiojami ir dažnai atskirti nuo savo šeimų, jie jautėsi kaip atstumtieji. Apaštalas Petras guodė savo persekiojamus brolius ir seseris ragindamas juos būti apdairius, melstis (1 Pt 4, 7), rodyti abipusį rūpestį (8 eil.) ir naudoti savo dovanas tarnaujant vieni kitiems (10-11 eil.). Tuomet, atremdamas bet kokias nelaimes, Dievas juos „ištobulins“, „sustiprins“ ir „padarys tvirtus“ (1 Pt 5, 10).
Išbandymų metu mums reikia „atstumtųjų tikėjimo“. Melskimės ir dirbkime drauge, ir Viešpats mus išves iš bet kokių nelaimių.
Kai ištinka nelaimė, ar prašote kitų pagalbos, ar bandote su ja susidoroti vienas? Kuriems tikintiesiems reikia jūsų paramos?
Dieve, atsiųsk man „atstumtųjų tikėjimą“, kad galėčiau oriai pasitikti sunkumus.
© Our Daily Bread
Comments