Lisa M. Samra
„O Aš žvelgsiu į VIEŠPATĮ, dėsiu viltis į savo išganymo Dievą.“ (Mch 7,7; Biblijos draugijos vertimas)
Aš esu viena iš milijonų žmonių, kamuojamų sezoninės depresijos, kuri yra išplitusi tose vietose, kur žiemą yra mažai saulės šviesos. Kada aš imu baimintis, kad šalčiai niekuomet nesibaigs, tada iš visų jėgų imu ieškoti ženklų, rodančių, kad artinasi laikas, kai dienos taps ilgesnės ir atšils.
Pirmieji pavasario ženklai – gėlės, kurios sėkmingai prasiskverbia pro sniegą. Jos taip pat man stipriai primena, kaip Dievo viltis gali prasiveržti net ir tamsiausiais mūsų metų laikais. Pranašas Michėjas apie tai rašė, kai izraelitams nusigręžus nuo Dievo, jam teko ištverti pačią baisiausią „žiemą“. Žvelgdamas į jų apgailėtiną būklę, pranašas verkė, kad „Pradingo krašto ištikimieji, nebeliko nė vieno doro žmogaus“ (Mch 7, 2; Biblijos draugijos vertimas).
Ir vis dėlto, nors padėtis atrodė beviltiška, pranašas neprarado vilties. Jis tikėjo, kad Dievas atliks savo darbą (Mch 7, 7) nors per visuotiną nuopuolį jis dar nematė jokių to ženklų.
Mūsų tamsių ir atrodančių, jog niekuomet nesibaigs „žiemų“ metu, kai nėra nė menkiausių pavasario ženklų, mes atsiduriame Michėjo padėtyje. Ar mes pasiduosime nevilties valdžiai? O gal mes žvelgsime į Viešpatį? (Mch 7, 7).
Bet viltis niekuomet neapvilia (Rom 5, 5). Ateityje mūsų laukia laikas, kai daugiau „žiemos“ nebebus. Ir daugiau nebus nei verksmo nei skausmo (Apr 21, 4). Nurimkime Viešpatyje ir su tvirtu tikėjimu tarkime: „Mano viltis Tavyje“ (Ps 39, 7).
Kur tamsiais laikais jūs randate viltį? Kokios „žiemos metu“ Dievas jums suteikė taip reikalingą viltį?
Dangiškasis Tėve, sunkiais gyvenimo periodais aš lengvai nusimenu. Padėk man sudėti savo viltis į Tave. Padėk man kiekvieno gyvenimo sezono metu dalintis su kitais ramybe, kuri paslėpta gyvenime su Tavimi.
© Our Daily Bread