Jennifer Benson Schuldt
„Būdami uolūs, nenusiminkite, būkite karštos dvasios, tarnaukite Viešpačiui.“ (Romiečiams 12,
11)Kai pirmą kartą susipažinome su naujuoju kaimynu Henriu, jis iš savo krepšio išsitraukė aptrintą Bibliją. Tada su žiburiu akyse paklausė, ar nenorėtume pasikalbėti apie Šventąjį Raštą. Mes linktelėjome galva. Jis parodė mums keletą paryškintų ištraukų, tada išsitraukė užrašų knygelę, į kurią užsirašinėjo savo pastebėjimus, ir pasakė, kad taip pat sukūrė kompiuterinę prezentaciją, kurioje išsamiai aprašė šiuos tekstus.
Tada Henris papasakojo savo istoriją. Jis atsidūrė sunkioje šeimyninėje situacijoje, buvo vienišas ir tokioje sunkioje būklėje priėmė Kristaus mirtį ir prisikėlimą kaip savo tikėjimo pagrindą (Apd 4, 12). Šventoji Dvasia pakeitė jo gyvenimą ir padėjo jam laikytis biblinių principų. Nors Henris buvo atsidavęs Dievui prieš daugelį metų, jis vis dar buvo entuziastingas.
Jo entuziazmas ir mane, ilgametį krikščionį, paskatino susimąstyti apie savo dvasinį uolumą. Apaštalas Paulius rašė: „Uolumu nebūkite tingūs; būkite liepsnojančios dvasios, tarnaukite Viešpačiui.“ (Rom 12, 11). Šią nelengvą užduotį įvykdysime, jei leisime Raštui ugdyti mumyse dėkingumą Kristui už viską, ką Jis dėl mūsų padarė.
Kitaip nei emociniai pakilimai ir nuosmukiai, kuriuos visi patiriame, uolumas dėl Kristaus kyla iš nuolat gerėjančių santykių su Juo. Kuo geriau Jį pažįstame, tuo brangesnis Jis mums tampa, tuo labiau Jo malonė pripildo mūsų sielas ir išsilieja į mus supantį pasaulį.
Kaip manote, ką jaučia Jėzus, matydamas jūsų uolumą? Koks ryšys tarp dėkingumo ir dvasinio entuziazmo?
Viešpatie Jėzau, atgaivink mano susižavėjimą Tavimi!
© Our Daily Bread