John Blase
„Jis pasakė, (...) ko Viešpats reikalauja iš tavęs: (...) vaikščioti nuolankiai su Dievu.“ (Mch 6, 8)
Aš matau, kaip ji kiekvieną dieną pasitinka aušrą. Ji – mūsų vietinė sportinio ėjimo mėgėja. Kai aš vežu vaikus į mokyklą, ji nekintamai eina šaligatviu. Su didelėmis ausinėmis ir su spalvotomis puskojinėmis ji eina ritmingai judindama rankas ir kojas, visada viena koja liečia žemę. Ši sporto rūšis gerokai skiriasi nuo įprasto bėgimo ar bėgiojimo. Sportiniame ėjime sportininkas sąmoningai save apriboja, sulaiko natūralų kūno norą bėgti. Įdomu tai, kad nors išoriškai nesimato, bet tokiam ėjimui reikia tiek pat jėgų, susikaupimo ir ištvermės, kaip ir bėgimui. Tačiau visa tai yra tiksliai kontroliuojama.
Kontroliuojama jėga – štai kur paslaptis. Biblinis nuolankumas, kaip sportinis ėjimas, dažnai suprantamas kaip silpnybė. Tačiau iš tikrųjų yra atvirkščiai. Nuolankumas nėra atsisakymas panaudoti jėgą ir galimybes, o griežta jų kontrolė; kaip atletas, kuris kontroliuoja savo kojas ir rankas, eidamas sportiniu ėjimu.
Michėjo žodžiai „Vaikščioti nuolankiai“ yra raginimas kontroliuoti savo polinkį bėgti, pralenkiant Dievą. Jis sako „Teisingai elgtis“ ir „Būti gailestingam“ (Mich 6, 8). Galimas daiktas, perskaičius šiuos žodžius, panorėsime kuo greičiau ką nors padaryti. Ir tokį norą galima suprasti, ypač turint galvoje, kad mūsų pasaulyje kasdien yra tiek daug neteisybės. Bet mus turi kontroliuoti ir nukreipti Dievas. Mūsų tikslas yra pamatyti Jo valią ir tikslus, įgyvendinant Jo Karalystės aušrą čia, žemėje.
Kada jūs „bėgote pirma Dievo“? Ar jūs nuolankumą laikote jėga ar silpnumu? Kodėl?
Dieve, ne visada lengva nuolankiai vaikščioti Tavo akivaizdoje. Mokyk mane, kad mano žingsniai visuomet atspindėtų Tavo valią.
© Our Daily Bread