Soshil Dixon
„Viešpatie, Tavimi viliuosi. Tu išgirsi, Viešpatie, mano Dieve!“ (Ps 38, 15)
Australijos gyvūnų gelbėjimo organizacijos savanoriai rado apleistą avį, apsunkintą trisdešimt penkiais kilogramais purvinos, susivėlusios vilnos.
Gelbėtojai spėjo, kad avinas buvo dingęs maždaug prieš penkerius metus. Jie švelniai ramino vargšelį per nemalonų kirpimo procesą. Išsilaisvinęs nuo sunkios naštos avinas puolė prie maisto. Netrukus jo kojos sustiprėjo, jis tapo drąsesnis ir mielai leido laiką su savo gelbėtojais ir kitais prieglaudos gyvūnais.
Psalmininkas Dovydas žinojo, kaip sunku gyventi slegiamam sielvarto, visų užmirštam ir beviltiškai trokštančiam išgelbėjimo. 38 psalmėje jis šaukiasi Dievo. Patyręs vienatvę, išdavystę ir bejėgiškumą, jis vis dėlto meldžiasi su tikėjimu: „Viešpatie, Tavimi viliuosi. Tu išgirsi, Viešpatie, mano Dieve!“ (15 eil.). Dovydas neneigia savo sunkios padėties, nesumenkina savo dvasinių kančių ir kūno negalavimų. Tačiau jis tiki, kad Dievas bus šalia ir atsakys jam tinkamu laiku ir tinkamu būdu.
Kai nešiojame fizinę, emocinę ar dvasinę naštą, Dievas tęsia gelbėjimo operaciją, kurią suplanavo nuo pasaulio sukūrimo dienos. Galime tikėtis Jo buvimo, kai šaukiamės Jo: „Skubėk padėti man, Viešpatie, mano gelbėtojau!“ (Ps 38, 22).
Kaip Dievas parodė savo ištikimybę, kai jus slėgė įvairios naštos? Kaip Jis pasinaudojo kitais, kad jus paguostų ir padrąsintų?
Gailestingasis Dieve, padėk man palaikyti žmones, kurie kenčia dėl sielvarto, yra apleisti ar pamiršti.
© Our Daily Bread