John Blase
„Pažvelk į mane ir pasigailėk manęs, nes esu vienišas ir suvargęs.“ (Ps 25, 16)
Savo knygoje "Įvaikinimas visam gyvenimui" daktaras Russellas Moore'as aprašo, kaip jis su šeima keliavo į našlaičių prieglaudą, kad įsivaikintų vaiką. Kūdikių kambaryje tvyrojo neįprasta, šiurpi tyla. Kūdikiai savo lovelėse neverkė, nes prie jų vis tiek niekas neprieidavo.
Kai apie tai perskaičiau, širdį suspaudė iš skausmo. Prisiminiau, kai mūsų pačių vaikai buvo maži. Jie reguliariai mus žadindavo: "Tėti, man skauda", "Mama, man baisu!". Mes tuoj pat keldavomės ir skubėdavome į pagalbą. Vaikai žinojo, kad juos mylime, todėl nedvejodami prašydavo.
Didžioji dalis Biblijoje esančių psalmių yra raudų psalmės, kitaip tariant, prašymai Dievui padėti. Izraelitai buvo tauta, kurią Dievas vadino savo "pirmagimiais" (Iš 4, 22). Todėl jie nuolat šaukėsi savo dangiškojo Tėvo pagalbos. Vieną tokį karštą kreipimąsi matome 25 psalmėje: "Pažvelk į mane ir pasigailėk manęs, nes esu vienišas ir suvargęs. Mano širdies vargų pagausėjo, išvesk mane iš bėdų" (Ps 25, 16-17).
Vaikai, pasitikintys tėvų meile ir rūpesčiu, nebijo jų šauktis pagalbos. Šiandien Dievas mus, tikinčius Juo, vadina savo vaikais. Dėl savo didžiulės meilės Jis mus girdi ir visada pasirengęs mums padėti.
Ar jums lengva šauktis Dievo pagalbos? Kodėl? Kaip šiandien galite Jam išreikšti savo rūpesčius?
Dangiškasis Tėve, dėkoju Tau, kad pažadėjai mane išgirsti ir atsiliepti į mano šauksmą.
© Our Daily Bread