John Bloom
Nuolankūs žmonės ne visuomet yra tokie, kokie, mūsų nuomone, jie turėtų būti. Jie ne visuomet moka susivaldyti, ne visuomet yra sukalbami ir ne visuomet yra malonūs – bent jau ne tokie, kaip mūsų (išdidžių žmonių) nuomone turėtų atrodyti nuolankūs žmonės.
Kai mes atpažįstame tikrą nuolankumą, iš tikrųjų esame linkę laikyti jį patraukliu, tačiau mes ne visuomet jį atpažįstame. Kartais mes painiojame nuolankumą su išdidumu ir išdidumą su nuolankumu. Ir tiesą sakant, mums ne visuomet patinka būti greta nuolankių žmonių.
Nuolankūs žmonės nėra apie save per geros nuomonės
Dauguma iš mūsų sutiks, jog nuolankūs žmonės nėra apie save per geros nuomonės. Tačiau dažnai mes tai įsivaizduojame kaip savęs žeminimą – kad nuolankūs žmonės yra apie save žemos nuomonės. Ir tai tiesa. Žvelgiant į Dievo šventumą ir savo nuodėmingumą, jie nemano apie save geriau, negu dera manyti (Rom 12, 3). Jų blaivi, proporcinga nuomonė apie savo sugedimą skatina juos laikyti kitus svarbesniais (aukštesniais) už save (Fil 2, 3).
Tačiau nusižeminimas nėra svarbiausia nuolankumo savybė. Svarbiausia nuolankių žmonių savybė yra ta, kad jie nemano per gerai apie save, nes nėra pasinėrę į save. Jie turi geresnių, aukštesnių ir šlovingesnių dalykų, į kuriuos gali būti pasinėrę.
Mes tokią charakteristiką galime laikyti gaivinančia, nes kuklūs žmonės, matydami visus dalykus, kaip jie yra susieti su Dievu, ieško Dievo šlovės bei ja mėgaujasi visame, ką Jis sukūrė (Rom 1, 20). Tai leidžia jiems labiausiai (visiškai) mėgautis tuo, ką Dievas sukūrė – įskaitant ir mus. Kai mes esame su jais, jie dažnai mums padeda daryti tą patį. Ir ne taip jau daug dalykų suteikia tokią nuostabią atgaivą, kai mes kurį laiką pamirštame save, nes būname pasinėrę į šlovingesnius dalykus.
Nuolankūs žmonės renkasi langus, o ne veidrodžius
Negalvoti apie save (visomis prasmėmis) reiškia, kad nuolankūs žmonės verčiau renkasi langus, o ne veidrodžius.
Troškimas matyti Dievo šlovę visuose dalykuose išlaisvina juos iš būtinybės stebėti, kaip visi likusieji dalykai atsispindi juose. Tačiau tai taip pat reiškia, kad jie nėra susirūpinę dėl to, kaip kiti priima (suvokia) juos. Todėl jie nesirūpina skaityti „teisingas“ knygas, žiūrėti „teisingus“ filmus, klausyti „teisingą“ muziką, gyventi „teisinguose“ namuose, turėti „teisingą“ darbą, būti pastebėti „teisingų“ žmonių draugijoje, ir t.t. Tokia yra veidrodžio mąstysena. Tačiau jie žiūri į dalykus kaip į langus, kad per juo matytų Dievo šlovę ir mėgautųsi ja.
Nuolankūs žmonės iš tiesų prieštarauja kultūrai
Tai nuolankius žmones daro iš tiesų prieštaraujančiais kultūrai. Kultūra, susidedanti iš apsikrėtusių išdidumu žmonių, daro didelį spaudimą, kad žmonės prisitaikytų prie kultūros lūkesčių. Netgi daugelis tų, kurie dedasi esą nonkonformistai (nepriimantys kultūros), iš tikrųjų prisitaiko prie subkultūros, stengdamiesi įsilieti į kokią nors subkultūros grupę.
Toks spaudimas, skatinantis konformizmą, nuolankiems žmonėms nedaro įprastos įtakos. Juos būna sunku priskirti kokiai nors kategorijai, nes jie dažnai neatitinka jokių kultūros formų. Jie yra linkę vengti laikytis madingų stilių arba interesų, arba naudoti socialinius tinklus kaip priemonę sukurti asmeninį įvaizdį. Jie renkasi kitus dalykus, tačiau jie vertina savo prioritetus kaip kelią, kad mėgautųsi daugialypiu Dievo gerumu, o ne savo paties įvaizdžio gerinimu.
Ir kaip tik šio susirūpinimo pačiu savimi nebuvimas iš tiesų prieštarauja kultūroms ir subkultūroms, tarp kurių gyvena šie nuolankūs žmonės. Ši savo paties svarbumo stoka nėra populiari tarp tų, kurie nustato kultūrinį populiarumą. Tai nuolankius žmones daro keistais.
Nuolankūs žmonės būna įžeidžiantys
Vienas dalykas, kuris gali mus nustebinti nuolankiuose žmonėse, ir kurį kartais galima klaidingai laikyti išdidumu – jie gali būti pakankamai įžeidžiantys. Nuolankūs žmonės, nebūdami klastingi (sukti), kalba viską taip, kaip yra iš tikrųjų. Ir kai jie viską kalba taip, kaip yra iš tiesų, tai gali įgelti ir net skambėti kaip smerkimas.
Jėzus galėjo duoti pastabas, kurios pataikydavo tiesiai į tikslą. Jis vadino religinius lyderius „angių išperomis“ (Mt 12, 34), ir velnio sūnumis (Jn 8, 44), ir Jis sakė apie minią ir netgi savo paties mokinius: „O netikinti ir iškrypusi karta!“. Nuolankusis Paulius viešai išpeikė apaštalą Petrą (Gal 2, 11-14) ir sakė galatams, kad jie buvo „neprotingi“ (Gal 3, 1). Tai nebuvo malonūs žodžiai. Nuolankūs žmonės ne visuomet sako malonius dalykus. Jie sako sąžiningus dalykus, kurie gali turėti aštrias briaunas, ir kurie gali žeisti. Dėl to jie gali būti apkaltinti išdidumu.
Tačiau tarp to, kaip įžeidžia išdidūs ir kaip įžeidžia nuolankūs žmonės, yra kokybinis skirtumas. Išdidus įžeis dėl to, kad iškeltų arba apgintų save, kad galėtų kontroliuoti kitus arba jais manipuliuoti. Nuolankus įžeidžia todėl, kad pasakytų tiesą dėl Dievo šlovės ir dėl kitų žmonių gerovės. Nuolankiųjų įžeidimai gali būti nepopuliarūs, tačiau jie visuomet yra daromi su meile.
Tai žinojo karalius Dovydas, ir kaip tik dėl to jis rašė: „Tegul mane plaka teisusis; tai malonė. Tegul bara jis, nes tai kaip brangus aliejus mano galvai“ (Ps 141, 5). Jo sūnus Saliamonas taip pat tai žinojo ir parašė: „Žaizdos nuo draugo yra geriau negu klasingas priešo pabučiavimas“ (Pat 27, 6). Nuolankumas gali sužeisti, o išdidumas gali pabučiuoti. Iš pradžių nuo bučinių gali užlieti malonesni pojūčiai, negu nuo žaizdų. Tačiau vėliau žaizdos gydo, o bučiniai – žlugdo.
Būkite nuolankūs
Būtent dėl to nuolankūs žmonės ne visada tokie, kokie, mūsų nuomone, jie turėtų būti. Jie yra nesukalbami, kai reikia tiesą vertinti aukščiau už tarpusavio santykių harmoniją. Jie nepaklusnūs, kai konformizmas teršia Dievo šlovę. Ir jų draugija gali būti nemaloni, net negeidautina, kai jų žeidžiantys žodžiai yra geresni negu egoistinis pataikavimas arba tylėjimas.
Kaip tik tokiais žmonėmis Dievas kviečia mus būti, žmonėmis, kurie elgiasi teisingai, būna gailestingi ir vaikščioja nuolankiai prieš Dievą (Mch 6, 8). Jis nori, kad mes būtume pasinėrę į šlovingesnius dalykus, negu mes patys (Fil 4, 8), kad mes labiau už veidrodžius vertintume langus (Fil 2, 3), kad mes gyventume nepaisydami kultūros, kurioje mes gyvename (Hebr 11, 13), ir, kai to reikalauja meilė bei kai tai suteiks mus klausantiems malonę, būtume nuolankiai įžeidžiantys (Ef 4, 29).
Kad būtume nuolankūs žmonės, reikia daug malonės. Bet gera naujiena yra ta, kad Dievas gali mus apdovanoti visokeriopomis malonėmis (2 Kor 9, 8), ir Jis mums tai siūlo, jeigu mes tai priimsime (Jok 4, 6).
Comments