Sheridan Voysey
„Kuris iš jūsų, būdamas tėvas, duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies – duotų gyvatę?“ (Lk 11, 11)
Ričardas ir Siuzana daugelį metų bandė susilaukti vaiko. Ir įsivaizduokite, kaip jie apsidžiaugė, kai Siuzana pastojo. Tačiau Siuzanos sveikatos būklė kėlė riziką kūdikiui. Ričardas kiekvieną vakarą ilgai melsdavosi už žmoną ir vaiką. Vieną vakarą jis nusprendė, kad tikriausiai neverta tiek daug melstis, nes juk Dievas yra pažadėjęs viskuo pasirūpinti. Tačiau po savaitės įvyko persileidimas. Ričardas puolė į neviltį. „Galbūt ji prarado kūdikį dėl to, kad aš mažai meldžiausi?“ – galvojo jis.
Iš pirmo žvilgsnio Kristaus palyginimas apie du draugus gali sukelti tokią mintį. Palyginime sakoma, kad draugas keliasi iš lovos ir padeda savo draugui tik dėl jo atkaklumo (Lk 11, 5-8). Jeigu taip manysime, tai išeitų, kad palyginimas sako, jog Dievas mums duos, ko mes prašome, tik tuo atveju, kai mes Jam įkyrėsime. Ir jei mes nepakankamai uoliai melsimės, tai Jis galbūt mums nepadės.
Tačiau Biblijos komentatoriai yra įsitikinę, kad palyginimas kalba apie ką kitą. Pagrindinė palyginimo išvada tokia: jeigu draugai gali mums padėti, nepaisydami savo egoistinių interesų, tai juo labiau mes galime tikėtis pagalbos iš nesavanaudiško dangiškojo Tėvo! Todėl reikia prašyti su tikėjimu (Lk 11, 9-10) žinant, kad Dievas yra žymiai geresnis už nuodėmingus žmones (Lk 11, 11-13). Jis nėra palyginimo draugas, o jo priešingybė.
Aš pasakiau Ričardui: „Aš nežinau, kodėl jūs praradote kūdikį, bet žinau, jog ne dėl to, kad tu mažai meldeisi. Dievas ne toks“.
Dangaus Tėve, aš šiandien atnešu Tau savo ir kitų reikmes, pasikliaudamas tuo, kad Tu išgirsi ir atsakysi. Dėkoju, kad viskas priklauso ne nuo mano žodžių, o nuo Tavo gerumo.
© Our Daily Bread