Jennifer LeClaire
Mažiau nei prieš metus susirūpinau dėl vienos greitai augančios pražūtingos dvasios. Ji itin apgaulinga, nes tas, kuris patenka į jos pinkles, jos nepastebi. Ši dvasia nėra jau tokia subtili ir rafinuota – tai NUOSKAUDOS DVASIA. Aš mačiau, kaip tikintieji įsižeidžia dėl menkos pastabos, dėl neatsakyto telefono skambučio... Aš girdėjau apie tikinčiuosius, kurie įsižeidžia dėl naujų ryšių, dėl to, kad jų nepakvietė į iškylą arba į susitikimą.
Tai yra reali dvasia, kuri pakyla, kad sukeltų šias beprasmiškas nuoskaudas. Tai šėtono užmačios – kokiu nors istorijos momentu suskaldyti tikinčiuosius, vietoje to, kad mes susijungtume dėl mūsų bendrų įsitikinimų.
Nuoskauda pavojinga dėl to, kad „Įžeistas brolis yra kaip įtvirtintas miestas; ginčai atskiria lyg pilių užkaiščiai“ (Pat 18, 19). Tačiau meilė neįsižeidinėja, ir ją nėra taip paprasta išprovokuoti (žr. 1 Kor 13, 5-6). Mes žinome, kad „Sumanus žmogus negreitas pykti, o atleisti įžeidimą – jam garbė“ (Pat 19, 11; Biblijos draugijos vertimas).
Taip pat ir Mokytojas (Ekleziastas) duoda kelis iš tiesų gerus patarimus: „Nekreipk dėmesio į visas kalbas, kad neišgirstum savo tarno tave keikiant. Nes tavo širdis žino, kad ir tu dažnai keiki kitus“ (Ekl 7, 21-22).
16 būdų, kaip atpažinti įžeidžią širdį:
Aš pastebėjau, kad egzistuoja aiškios įskaudintos širdies apraiškos – PAGRINDINĖ NUOSKAUDOS ŠAKNIS YRA IŠDIDUMAS. Tačiau mes galime savo arba kitų gyvenime nepripažinti šių apraiškų, nes jos dažnai būna užmaskuotos arba mes jau esame per daug akli tą padaryti.
1. Nuolatos besiskundžiantys. Mes retkarčiais skundžiamės, tačiau žmogus, turintis įsižeidusią širdį skundžiasi daugiau už visus likusius. Jie skundžiasi dėl to, ką žmonės jiems kalba ir daro arba ko nekalba ir nedaro. Jie skundžiasi dėl to, kaip kiti elgiasi arba dėl to, kas jiems nutinka. Didesniąją laiko dalį jie dėl ko nors skundžiasi.
2. Smerkiantys kritikai. Po skundų dėl elgesio, žmonės, turintys įžeidžią širdį, kritikuoja konkretų žmogų. Toliau įsižeidusi širdis kritikuoja jų tikslus dėl kokių nors dalykų, kurių jie net niekuomet nebuvo padarę arba kalba, remdamiesi savo pačių iškreiptos realybės supratimu.
3. Reikalaujantys dėmesio. Žmonės, turintys įžeidžią širdį, trokšta kitų dėmesio. Jie tiki melu, kuris jiems kužda, jog gali reikalauti kitų dėmesio, skleisdami apie kitus blogus atsiliepimus. Tai, žinoma, padeda susireikšminti. Prisiminkite, kad nuoskauda yra įsišaknijusi išdidume.
4. Patys nesijaučia saugūs. Žmonės, turintys įžeidžią širdį, jaučiasi neužtikrintai, kas dažnai yra susieta su išdidumu. Tie, kurie jaučiasi nesaugūs, blogai kalba apie kitus, jiems negirdint, tai daro norėdami save iškelti. Jie nesijaučia užtikrintai ir saugiai, todėl jiems ir tenka užsipulti kitus, kad savo pačių kailyje jaustųsi patogiai.
5. Aukos vaidmens apraiška. Žmonės, turintys įžeidžią širdį, paprastai prisimena nemažai liūdnų istorijų, kurios atskleidžia, kaip kiti žmonės jiems pakenkė. Jie iš tiesų galėjo būti užgauti ir sužeisti, tačiau dabar jie viską mato per aukos prizmę, nepaisant to, kaip dabar su jais – teisingai ar neteisingai – kiti besielgtų.
6. Dažnai nori sukelti kitų gailestį. Žmonės, turintys įžeidžią širdį, nori, kad visi jų gailėtųsi – tai susieta su aukos vaidmeniu. Jie tikisi, kad kiti supras jų nuoskaudą, ir dėl tos neteisybės, kurią jie patyrė, ypatingai su jais elgsis. Nepriimkite kito žmogaus nuoskaudų. Tai pavojinga!
7. Kaltinimų žaidėjai. Žmonės, turintis įžeidžią širdį, kaltina kitus žmones dėl savo emocijų, situacijų ir aplinkybių. Jie neprisiima atsakomybės už savo pačių jausmus, bet kaltina kažką kitą. Kaltinimas yra gynyba (skydas) nuo bet kokių pokyčių.
8. Agresyvūs. Žmonės, turintys įžeidžią širdį, lengvai iš naujo įsižeidžia. Jie perdėm jautrūs viskam, kas įžeidžiai atrodo arba skamba, ir ypač yra pažeidžiami, ieškodami naujų tariamų įžeidimų, kuriuos organizuoja velnias, kad juo galėtų laikyti savo vergijoje.
9. Veikia remdamiesi spėlionėmis (prielaidomis). Žmonės, turintys įžeidžią širdį, veikia remdamiesi spėliojimais, vietoje to, kad sužinotų tiesą. Jie automatiškai tiki blogiausiais dalykais, vietoje to, kad patikėtų geresniais.
10. Nesantaikos skleidėjai. Žmonės, turintys įžeidžią širdį, neis pas juos įžeidusį žmogų, bet kam nors kitam papasakos, ką tas žmogus jiems padarė. Pagal Mato evangelijos 18 skyrių, tai yra pavojinga, tačiau ypač pavojinga, jeigu tai pagrįsta klaidingais supratimais. Sėti nesantaiką tarp brolių yra pasibjaurėtina Viešpačiui (Pat 6, 19).
11. Neigiamo požiūrio. Įžeidūs žmonės turi bendrą neigiamą požiūrį. Jie greiti kalbėti, greiti teisti ir lėti pamatyti žmonėse arba aplinkybėse gerus dalykus. Jie tiki tik geriausiais iš tų, kurie jų neįžeidė... kol kas.
12. Vengiančios dvasios. Žmonės, turintys įžeidžią širdį, nereaguoją į prašymus susitaikyti. Jie vengia juos (tariamai) įžeidusių, juos ignoruoja arba atsisako dalyvauti pokalbyje, kuris gali suteikti aiškumo ir laisvę.
13. Manipuliuotojai ir kontrolieriai. Žmonės, turintys įžeidžią širdį, ima manipuliuoti situacija, kad nuteiktų žmones užsipulti. Jeigu kitas žmogus juos įžeis, jie padarys viską, kad nuteiktų visus prieš jį.
14. Greiti supykti. Žmonės, turintys įžeidžią širdį, greitai supyksta. Supyksta be jokio pagrindo.
15. Linkę į narcisizmą. Žmonės, turintys įžeidžią širdį, nepriima faktų. Jūs negalite su jais kalbėtis (svarstyti), nes nuoskaudos dvasia yra neprotinga.
16. Neatlaidūs, kerštingi ir pilni kartėlio. Įžeidūs žmonės turi savyje kartėlio šaknį, ir kalbant su jais, nuolat pasireiškia jų pasipiktinimas. Jų širdyje yra tam tikrų spėliojimų ir jie atsisako paleisti šėtono masalą.
O kaip jūs su tuo susidorojate?
Comments