Arthur Jackon
„Viešpatie, mano išgelbėjimo Dieve.“ (Ps 88, 1)
Garsiame komikse „Žemės riešutai“ („Peanuts“) veikli Liucija reklamuoja „psichiatrinę pagalbą“ už penkis centus. Į jos kabinetą ateina pacientas Linas, kuris skundžiasi savo „gilia depresija“. Jis klausia, ką jam daryti. Liucija greitai atsako: „Atsipeikėk ir susiimk! Mokėk penkis centus“.
Nors toks nerūpestingas komikso herojės atsakymas akimirksniu sukelia šypseną, bet tikrame gyvenime užklupus liūdesiui ir nerimui, nėra viskas taip paprasta. Nevilties ir nusiminimo jausmai yra tikri, ir kartais dėl to reikia profesionalios pagalbos.
Liucijos patarimas nepadės tikros depresijos metu. Tačiau 88 psalmės autorius siūlo tikrai naudingus dalykus. Į jo duris pasibeldė tikra neganda. Ir štai, jis sąžiningai atveria Dievui savo širdį: „Mano siela pilna skausmų ir mano gyvybė arti mirties“ (Ps 88, 3). „Tu įstūmei mane į giliausią duobę, į tamsą, į gelmes.“ (Ps 88, 6) „Tu atitolinai nuo manęs mielą bičiulį, mano pažįstami pamiršo mane.“ (Ps 88, 18) Mes girdime ir jaučiame psalmininko skausmą ir tikriausiai užjaučiame jį. Tačiau tai dar ne viskas. Psalmėje sielvartas persipina su viltimi. „Viešpatie, mano išgelbėjimo Dieve, dieną ir naktį šaukiau Tavo akivaizdoje. Tepasiekia mano malda Tave! Išgirsk mano šauksmą!“ (Ps 88, 1-2; žr. Ps 88, 9.13) Sunkumai užklumpa kiekvieną, todėl kartais mums gali prireikti praktinių priemonių, pavyzdžiui, patarimo ar medikų pagalbos. Tačiau svarbiausia – niekuomet neprarask tikėjimo ir vilties Dievu.
Kada jūs, būdami neviltyje, kreipėtės į Dievą? Kas dabar jums trukdo Jo šauktis?
Dangaus Tėve, padėk man bet kokioje situacijoje matyti Tavo laukiančias apkabinti rankas.
© Our Daily Bread