John Blase
„O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte.“ (Jn 20, 31)
„Viešpats – mano tvirta uola…“, - mes giedojome išvykdami iš stovyklos. 1943 m. rugsėjo 7 dieną Etty Hillesum užrašė šiuos žodžius ant atviruko ir išmetė iš traukinio. Tai buvo jos paskutiniai žodžiai, kurie pasiekė mus. 1943 m. lapkričio 30 d. ji buvo nužudyta Aušvice. Vėliau Etty dienoraščiai apie jos patirtį koncentracijos stovykloje buvo išversti į šešiasdešimt kalbų ir išspausdinti daugelyje šalių. Juose atsispindi jos požiūris į nacių okupacijos baisumus ir į Dievo sutverto pasaulio grožį. Etty dienoraščiai yra dovana visiems, kurie juos perskaitys ir patikės kaip gėriu, taip ir siaubingais dalykais.
Apaštalas Jonas nepagražina Jėzaus Kristaus gyvenimo žemėje rūsčios tikrovės. Jis aprašė ir tuos gerus dalykus, kuriuos darė Viešpats, ir tuos sunkumus, su kuriais Jam teko susidurti. Paskutiniai Evangelijos žodžiai atskleidžia knygos sukūrimo priežastį: „Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė ir daug kitų ženklų, kurie nesurašyti šioje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte.“ (Jn 20, 30 - 31) Mus pasiekę Evangelijos žodžiai suteikia mums galimybę įtikėti ir turėti „gyvenimą per Jo vardą“.
Evangelijos – tai Dievo meilės dienoraščiai. Tai žodžiai, kuriuos reikia perskaityti ir perduoti kitiems, nes jie veda pas Kristų.
Kaip pasikeis požiūris į evangelijas, jeigu jūs juos priimsite kaip dienoraščius? Kaip jose atsiskleidžia Kristaus širdis?
Gailestingas Dieve, dėkoju Tau už Šventojo Rašto dovaną, kad aš galėčiau įtikėti ir turėti gyvenimą.
© Our Daily Bread