top of page

Sielvartas ir dėkingumas

Soshil Dixon

Viešpats davė, Viešpats ir atėmė; tebūna palaimintas Viešpaties vardas!“ (Jobo 1, 21) Kai mirė mano mama, į mane kreipėsi viena iš jos pacienčių. „Jūsų motina buvo labai maloni, - su ašaromis akyse pasakė ji. - Man taip gaila, kad ji mirė... o aš gyvenu.“ „Mama jus mylėjo, - pasakiau. - Meldėmės, kad galėtumėte auginti savo berniukus“. Laikydama ją už rankų verkiau kartu su ja ir meldžiausi, kad Viešpats padėtų mums rasti ramybę sielvarte. Taip pat dėkojau Jam už tai, jog mano mamos pacientės liga atsitraukė, kad ji ir toliau galėtų dovanoti savo meilę vyrui ir dviem vaikams. Biblija rodo, koks sunkus gali būti sielvartas: Jobas neteko beveik visko, ką turėjo, įskaitant visus jo vaikus. Tačiau iš sielvarto jis „krito ant žemės ir pagarbino“ Dievą (Job 1, 20). Stebėtinai pasižeminęs ir dėkingas jis sušuko: „Viešpats davė, Viešpats ir atėmė; tebūna palaimintas Viešpaties vardas!“ (v. 21). Nors vėliau Jobas sunkiai išgyveno sielvarto ir atkūrimo laikotarpį, tačiau tuo metu jis priėmė ir net šlovino Dievo visagalybę džiaugsmingomis ir liūdnomis savo gyvenimo dienomis. Dievas supranta, kaip mums gali būti sunku susidoroti su savo emocijomis. Jis ragina mus liūdėti atvirai ir nuoširdžiai. Net jei ilgesys atrodo begalinis ir nepakeliamas, Viešpats užtikrina mus savo tvirtumu. Šiuo pažadu Jis mus guodžia ir įgalina būti dėkingus Jo akivaizdoje. Ar kada nors teko išreikšti dėkingumą Dievui nepaisant netekties? Kaip Dievas jums parodė savo buvimą, kai patyrėte vienatvę ir kitų žmonių nesupratimą? Gailestingasis Dieve, ačiū Tau, kad pažįsti mane ir žingsnis po žingsnio vedi mane per mano sielvartą.

© Our Daily Bread

33 views0 comments

Recent Posts

See All

Comments


bottom of page