Alyson Kieda
„Tebūna palaimintas Dievas (...) kuris guodžia mus kiekviename mūsų sielvarte, kad galėtume paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius...“ (1 Kor 1, 3-4)
Radamesas buvo visiškai mažas sergantis kačiukas, kai jo šeimininkas jį atidavė į prieglaudą manydamas, kad šis neišgyvens. Tačiau veterinaras mažylį išslaugė ir ėmė globoti. Nuo to laiko kačiukas tapo visaverčiu prieglaudos gyventoju ir dabar savo dienas leidžia „guosdamas“ kates ir šunis po operacijos, būdamas su jais ir švelniai murkdamas.
Šis pasakojimas yra kukli iliustracija to, ką dėl mūsų daro mus mylintis Dievas ir ką mes patys galime daryti kitiems. Jis rūpinasi mumis sergančiais ir iškilus sunkumams, Jis nuramina mus savo buvimu šalia. Apaštalas Paulius Jį apibūdina: „Gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas“ (1 Kor 1, 3). Kai mes esame nusivylę, prislėgti arba įžeisti, Jis ateina mums padėti. Kai mes kreipiamės į Jį maldoje, Jis paguodžia mus „kiekviename mūsų sielvarte“ (1 Kor 1, 4).
Tačiau 4-ta eilutė tuo nesibaigia. Paulius, pats patyręs daug sielvartų, tęsia: „kad galėtume paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kuria patys Dievo guodžiami.“
Gelbėtojas, kuris kentėjo už mus, visada gali mus paguosti mūsų sielvartuose ir varguose (1 Kor 1, 5). Jis padeda mums iškęsti skausmą ir suteikia galimybę tą patį daryti kitiems.
Kada jūs esate patyrę Dievo paguodą sunkiu laiku? Kada jūs paguosdavote kitus Dievo paguoda?
Dieve, dėkoju Tau už paguodžiantį dalyvavimą mano varguose ir liūdesyje. Padėk ir man būti paguoda kitiems.
© Our Daily Bread