Adam Holz
„Vienintele atnaša Jis amžiams padarė tobulus šventinamuosius.“ (Hebr 10, 14)
„Jie visai neseniai asfaltavo šį kelią, - pagalvojau aš, stebėdamas kelio darbininkus, - ir štai, vėl nuima kelio dangą! Kodėl kelio darbai niekada nesibaigia? Man niekuomet neteko matyti ženklo, skelbiančio: „Kelio remontas baigtas. Prašom mėgautis šiuo puikiu keliu“
Tačiau kažkas panašaus vyksta ir dvasinėje sferoje. Savo kelio pradžioje įsivaizdavau, jog pasieksiu tokią dvasinę brandą, kada mano visi trūkumai išnyks ir aš būsiu kaip idealiai lygus kelias, be duobių ir duburių. Tačiau prabėgus 30 metų, turiu pripažinti, kad manyje vis dar „vyksta darbai“. Lygiai taip pat kaip duobėti keliai, kuriais važinėju, aš niekada taip ir nesijaučiu „užbaigtas“. Kartais tai sukelia susierzinimą.
Laiške hebrajams yra nuostabus pažadas: „Vienintele atnaša Jis amžiams padarė tobulus šventinamuosius“ (Hbr 10, 14). Mes esame išgelbėti dėka ant kryžiaus nukryžiuoto Kristaus. Tobulai. Visiškai. Dievo akyse mes esame idealūs. Kita vertus, kol mes dar esame žemėje, šis procesas dar nėra užbaigtas. Mes vis dar keičiamės į Jo atvaizdą, mes vis dar esame šventinamieji.
Ateis laikas, ir mes Jį pamatysime akis į akį, ir tapsime į Jį panašūs (1 Jn 3, 2). Bet iki tol su mumis vis dar „vyksta darbai“. Mes esame žmonės, kurie nekantriai laukia šlovingos dienos, kai šventinamasis darbas bus visiškai užbaigtas.
Ar jus kada nors sielojotės, kad dvasinis augimas vyksta lėčiau, negu norėtųsi? Kaip cituota Laiško hebrajams eilutė skatina jus susimąstyti apie šventėjimą?
Dieve, kartais aš sielojuosi dėl to, kad dvasinis augimas vyksta lėtai. Padėk man prisiminti, jog Tu nuolat darbuojiesi mano gyvenime ir mane keiti.
© Our Daily Bread