John Blase
„Jas palikite beturčiams ir ateiviams.“ (Kun 23, 22)
Mano pažįstamas kas vakarą ištuština savo kišenes ir smulkias vieno, dešimties, dvidešimties, o kartais ir penkiasdešimties centų monetas padeda ant naktinės spintelės prie savo lovos. Jis žino, kad jį aplankys anūkai, kurie yra įpratę vos atvykę iš karto patraukti prie spintelės. Bet juk visas jam likusias monetas jis gali kaupti taupyklėje arba paprasčiausiai sudėti į piniginę. Tačiau jis to nedaro, jam patinka palikti monetas savo mažiesiems brangiems svečiams.
Panašų mąstymą mes aptinkame Kunigų knygos 23 skyriuje, kur kalbama apie javapjūtę. Per Mozę Dievas davė izraelitams įsakymą, kuris visiškai priešingas įpročiams: „Pjaudami javus, nenupjaukite jų iki lauko krašto ir nerinkite nukritusių varpų.“ (Kun 23, 22) Iš esmės Jis pasakė: „Šiek tiek palikite laukuose.“ Šis nurodymas priminė žmonėms, kad pjūtį jiems davė Dievas, kuris per savo žmones nori pasirūpinti beturčiais.
Toks požiūris mūsų pasaulyje nėra norma. Bet kaip tik toks mąstymas turi būti būdingas dėkingiems Dievo sūnums ir dukroms. Jis myli gerus ir dosnius. Jis dažnai parodo savo gerumą per jus ir mane.
Kokia jūsų pirmoji reakcija į žodžius „šiek tiek palikite“? Kaip jūs galite parodyti tokį dėkingą dosnumą beturčiams arba ateiviams?
Mylintis Dieve, dėkoju Tau, kad viskuo gyvenime mane aprūpini. Atverk man akis, kad matyčiau, kaip galiu pasidalinti su kitais, ypač su vargšais ir beturčiais.
© Our Daily Bread