Julie Schwab
„Viešpats yra geras Jo laukiantiems ir ieškantiems.“ (Rd 3, 25)
Suklupau ir apsipyliau ašaromis. „Dieve, kodėl Tu nieko nedarai?“ – verkiau aš. Tai vyko 2020 metais per patį COVID-19 pandemijos įkarštį. Beveik prieš mėnesį praradau darbą. Dėl mano nedarbo pašalpos prašymo iškilo kažkokių problemų, tad aš negavau pinigų. JAV vyriausybės pažadėtos pašalpos taip pat manęs nepasiekė. Giliai širdyje aš supratau, kad Dievas su visu tuo susidoros. Aš tikėjau, kad Jis mane myli ir rūpinasi manimi. Tačiau tą minutę aš jaučiausi apleista.
Jeremijo Raudų knyga parodo, jog verkti yra normalu. Knyga greičiausiai buvo parašyta tuo laiku, kai 587 m. prieš Kr. Babilono armija sugriovė Jeruzalę, arba greitai po to. Jeremijas aprašo sielvartą (Rd 3, 1. 19), priespaudą (Rd 1, 18) ir badą (Rd 2, 20; 4, 10) kuriuos patyrė žmonės. Tačiau knygos viduryje autorius primena sau, kodėl jis gali turėti viltį: „Viešpaties malonė nepranyko, Jo gailestingumas dar nesibaigė. Tai atsinaujina kas rytą, ir didelė yra Jo ištikimybė“ (Rd 3, 22-23). Nepaisant nuniokojimo, Jeremijas prisiminė, kad Dievas ir toliau lieka ištikimas.
Kartais beveik neįmanoma tikėti, kad „Viešpats yra geras Jo laukiantiems ir ieškantiems“ (Rd 3, 25), ypač jeigu kančioms nesimato galo. Tačiau mes galime kreiptis į Jį su tikėjimu, kad Jis girdi ir kad mus išves iš šių sunkių aplinkybių.
Kodėl jums šiandien sunku pasikliauti Dievu? Kas jums besimeldžiant, gali suteikti jėgų?
Dangaus Tėve, Tu reikalingas man tiesiog dabar. Padėk man pasitikėti, kad Tu mane palaikysi šioje sunkioje situacijoje.
© Our Daily Bread